Bandymas atrasti klubų displazijos geną (psst... pažiūrėkite ant maisto pakuotės)

2 sav. amžiaus šuniuko rentgeno nuotrauka

Šį straipsnį radau kaip vieną iš rekomenduotų pasiskaityti socialiniame tinkle. Jo autorė  dr. Carol Beuchat, o visą straipsnį galite rasti šioje nuorodoje.

Taigi, autorė teigia, kad nėra kitos tokios ne-letalinės sveikatos problemos (na nebent kai kurių tipų alergijos), kuri paveikia tiek daug šunų veislių , kaip klubų displazija. Ši liga pasireikšdama sukelia ypatingus skausmus, taip sunaikindama normalų šuns gyvenimą, o medicina nelabai ką gali su tuo padaryti. Lyg ir aišku, kad ši liga turi ir savo genetinę pusę (manoma, kad šis susirgimas sukeliamas daugelio genų kombinacijų - taigi liga atsispindi poligenetiniame lygmenyje), tačiau vieni svarbiausių ją įtakojančių veiksnių - tai išorinai aplinkos veiksniai. Šiai ligai suvaldyti sukurta itin daug medicininių programų, kai kurios iš jų netgi pasiekė tam tikrų vidutinių rezultatų, tačiau kitos vis dar vykdomos ieškant maksimalių atsakymų ir būdų padėti.

Netikėtai į autorės rankas pateko mokslinis darbas (Smith, GK, ER Paster, MY Powers, DF Lawler, DN Biery, FS Shofer, PJ McKellvie & RD Kealy.  2006.  Lifelong diet restriction and radiographic evidence of osteoarthritis of the hip joint in dogs), kuris buvo publikuotas 2006 metais, ir kuris suteikė ypatingai daug peno apmąstymams. Šiame darbe buvo publikuota mokslinė studija, kurioje buvo atliekami tyrimai bandant suvaldyti osteoartrozę labradorų veislėje ir tai buvo daroma ne stengiantis atrasti poligenus įtakojančius ligą, ar strategiškai kuriant veisimo programas - tai buvo daroma tiesiog mažinant dienos davinį šuniui.

---

Šis tyrimas buvo atliktas Nestle Purinos užsakymu kartus su didele komanda veterinarijos gydytojų specialistų bei akademikų. Buvo tiriami 48 labradorų šuniukai iš 7 skirtingų lizdų. Kiekvienos vados šuniukai buvo išskiriami į dvi lygias dalis: viena grupė buvo kontrolinė, antroji - aktyvi tyrimo dalis. Kontrolinei grupei priskirti šuniukai nuo 8 savaičių amžiaus maistą galėjo ėsti be jokių apribojimų, o aktyvaus tyrimo grupės šuniukai gaudavo 25% mažiau maisto nei suėsdavo jų vados broliai ir seserys kontrolinėje grupėje. Suėdamo maisto kiekis buvo stebimas ir pasižymimas per visą šuns gyvenimą, taip pat lygiais intervalais buvo atliekami rentgenologiniai klubų tyrimai.

Šunys, kurie buvo šeriami sumažintu maisto kiekiu turėjo dramatiškai mažesnį klubų displazijos pasireiškimą. Kiek dramatiškai? Pasižiūrėkite į grafinį vaizdą.

Pas šunis, kuriems buvo leista ėsti tiek maisto, kiek jie norėjo, sudėtingi klubų displazijos laipsniai buvo atrasti daug anksčiau nei grupėje, kuri gaudavo pamažintą normą. Einant laikui, šunims senstant ta situacija vis blogėjo. Iki 6 metų amžiaus  50%  šunų iš kontrolinės grupės buvo aiškiai paveikti osteoartrozės, kai tuo pačiu metu iš tiriamos grupės šis skaičius siekė tik 10%  šunų. 12 metų amžiaus sulaukę net 50% šunų iš sumažinto maisto davinio grupės turėjo normalius klubo sąnarius, kai tuo pačiu metu net 90% kontrolinės grupės šunų turėjo artrito paveiktus sąnarius. Šunys iš tiriamos grupės visą savo gyvenimą svėrė 25% mažiau nei šunys iš kontrolinės grupės. Sunkesni šunys turėjo prastesnius klubo sąnarius. Rezultatai pritrenkiantys.

"Mažiau maisto" - toks paprastas (ir draugiškas šeimos finansams) kelias žymiai sumažinti sergančio šuns kančias, sąskaitas už veterinarines paslaugas, sumažinti nuskausminamųjų ir rentgenologinių tyrimų kiekį, tuo pačiu tai pailgina laiką, kurį laimingas ir sveikas šuo gali leisti su savo šeimininkais, gyvendamas ilgą ir aktyvų gyvenimą. Taigi,  galbūt laikas su šuniu pasportuoti ir numesti vieną kitą kilogramą?


Žemiau originalus mokslinis straipsnis originalo kalboje.