​Kas tai yra degeneratyvinė mielopatija (DM)?
Degeneratyvinė mielopatija – tai progresuojanti stuburo smegenų liga, kuri išsivysto vyresnio amžiaus šunims. Ši liga pasižymi užslėpta pradžia, kuri dažniausiai pasireiškia, kai šuniui būna 8-14 metų. Ji prasideda kaip koordinacijos sutrikimas (ataksija – ataxia angl.) galinėse galūnėse. Ligos paveiktas gyvūnas svirduliuos vaikščiodamas, gali pariesti ar net vilkti pėdą. Tai gali prasidėti vienoje galinėje galūnėje ir vėliau apimti kitą. Ligai progresuojant, galūnės tampa silpnos, šuo pradeda lenktis per nugarą, pradeda sunkiai išlikti stovimoje pozicijoje. Silpnumas didėja su laiku, kol šuo nustoja vaikščioti. Ligos klinika gali tęstis nuo 6 iki 12 mėnesių, kol šuo tampa visiškai paraližuotu gale. Jeigu liga toliau progresuoja – šuo nustoja valdyti tuštinimąsi, o tuo pačiu atsiranda ir silpnumas priekinėse galūnėse. Ligai progresuojant vystosi kvėpavimo nepakankamumas ir šuo miršta. Paprastai ši fazė nepasiekiama, šeimininkai savo augintinius užmigdo kiek anksčiau.Vienintelė paguoda, jog DM yra neskausminga liga.

Valų korgių Lyga (Welsh Corgi League) buvo įkurta 1938 metais, Anglijoje. Šios organizacijos tikslas buvo ir yra išsaugoti ir  populiarinti  Valų korgių pembrukų veislę. Nuo 1947 metų Valų korgių lyga išleidžia kasmetinį leidinį - pagal vertę ir informacijos kiekį  tai niekas kitas, kaip almanachas skirtas veislės mylėtojams, veisėjams ir  augintojams. Šiuo metu per  keturias Valų korgių Lygos sekcijas Anglijoje ( Pietų, Šiaurės, Škotijos ir  Rytų subsekcija) bei užsienio narystes -   Lygai priklauso  657 nariai.  Džiaugiamės kad prie šio skaičiaus galiausiai prisijungė ir mūsų veislynas. 
Kiekvienais metais  gegužės mėnesį po Valų korgių Lygos  specializuotos parodos  praėjusių metų almanachas (2015aisiais buvo išleistas 2014ųjų metų almanachas) pasiekia  narių rankas.  Turinys jame labai šiltas, asmeniškas, orientuotas į kiekvieną veislės entuziastą. Pirmuosiuose puslapiuose pristatomas  pembrukas kuris tais metais surinko daugiausiai titulų ir laimėjo Leslie Perrins taurę (taurę gauna TOP korgis), pateikiama  Lygos narių suvestinė bei ataskaitos, paminimi visi tais metais Anglijos Čempiono titulą uždarę šunys, išvardijami pasiekimai parodose.  Kiekvienais metais almanache pateikiamas didelis straipsnis  su korgiais susijusia tema.
Labai  patiko Valų korgių Lygos etikos kodeksas , kurį norėčiau jums  pristatyti lietuviškai:

Ligos patogenezė

Demodex   erkės yra normalios šunų odos mikrofaunos dalis ir yra perduodamos šuniukams pirmomis gyvenimo dienomis iš jų pačių motinų. Šuniukai, kurie po cezario pjūvio užauginami izoliuoti nuo motinos, neturi jokiųDemodex   erkių.Manoma, kad klinikiniai požymiai pasireiškia tada, kai imunosupresija (imuninis slopinimas) arba odos imuninės sistemos pažeidimai sudaro palankias sąlygas erkėms daugintis plaukų folikuluose.

Dažniausiai pasitaikanti Demodex  erkių rūšis yra Demodex canis. Kitos, dažnai pasitaikančios rūšys yraDemodex injai - ilgo kūno erkė, siejama su neplauta/riebaluota oda ir kailiu, bei trumpo kūno erkė - D. canis. Galutinis erkės rūšies nustatymas gali būti patvirtinamas tik atlikus genetinius/molekulinius tyrimus. Gydymas nuo šunų demodekozės paskiriamas nepriklausomai, kokia erkės rūšis nustatoma.

Gerard O'Shea

Kada eilinis mano paskaitų klausytojas ar klientas man konspiratoriškai šnibžda, kad štai mano šuo „neturi apetito“, man kyla nenumaldomas noras parašyti odę tema: „Kantrybė ir darbas viską nugali“. Mane stebina šeimininkų sugebėjimas šunyje nužudyti, sunaikinti pagrindinį instinktą reikalingą išgyvenimui. Taip, išties, kartais blogas šuns apetitas yra perduodamas genetiškai, tačiau dažniausiai pasyvus ar labai vangus noras ėsti yra įtakotas blogo auklėjimo.

Pirmas ir paskutinis „neturintis apetito“ šuo mano namuose gyveno prieš dvidešimt penkerius metus. Kaip ir daugumą Jūsų, mano žmoną krėsdavo drebulys su kiekvienu kąsneliu, kurį sutikdavo nuryti mūsų prabangus juodas standartinis pudelis vardu Lordas. Visi mano bandymai paaiškinti, kad alkis ne teta, atsitrenkdavo tarsi į sieną argumentams, jog šis šuo privalo būti parodinės kondicijos.

Šį straipsnį radau kaip vieną iš rekomenduotų pasiskaityti socialiniame tinkle. Jo autorė  dr. Carol Beuchat, o visą straipsnį galite rasti šioje nuorodoje.

Taigi, autorė teigia, kad nėra kitos tokios ne-letalinės sveikatos problemos (na nebent kai kurių tipų alergijos), kuri paveikia tiek daug šunų veislių , kaip klubų displazija. Ši liga pasireikšdama sukelia ypatingus skausmus, taip sunaikindama normalų šuns gyvenimą, o medicina nelabai ką gali su tuo padaryti. Lyg ir aišku, kad ši liga turi ir savo genetinę pusę (manoma, kad šis susirgimas sukeliamas daugelio genų kombinacijų - taigi liga atsispindi poligenetiniame lygmenyje), tačiau vieni svarbiausių ją įtakojančių veiksnių - tai išorinai aplinkos veiksniai. Šiai ligai suvaldyti sukrta itin daug medicininių programų, kai kurios iš jų netgi pasiekė tam tikrų vidutinių rezultatų, tačiau kitos vis dar vykdomos ieškant maksimalių atsakymų ir būdų padėti.

Netikėtai į autorės rankas pateko mokslinis darbas (Smith, GK, ER Paster, MY Powers, DF Lawler, DN Biery, FS Shofer, PJ McKellvie & RD Kealy.  2006.  Lifelong diet restriction and radiographic evidence of osteoarthritis of the hip joint in dogs), kuris buvo publikuotas 2006 metais, ir kuris suteikė ypatingai daug peno apmąstymams. Šiame darbe buvo publikuota mokslinė studija, kurioje buvo atliekami tyrimai bandant suvaldyti osteoartrozę labradorų veislėje ir tai buvo daroma ne stengiantis atrasti poligenus įtakojančius ligą, ar strategiškai kuriant veisimo programas - tai buvo daroma tiesiog mažinant dienos davinį šuniui.

Viena draugė veisėja iš Rusijos nufilmavo ir sumontavo puikų filmuką kaip prižiūrėti korgiuko pėdas.  Negaliu juo nepasidalinti.
Žiemą dar nederėtų pamiršti: jeigug vaikštote miesto šaligatviais ir takeliais, kurie barstomi druska - apžiūrėkite savo augintinio pėdas, po kiekvieno pasivaikščiojimo jas nuplaukite, sausai nuvalykite, ir jeigu pastebite pažeidimus, įtrūkimus, paraudimus - patepkite žiemos kremu. Drąsiai galiu rekomenduoti Dangiškųjų Migdolų tepalą pėdoms, jį naudoja jau ne vienas šuo ir džiaugiasi minkšta, pamaitinta ir apsaugota pėdučių oda.

Ačiū Olga Barabuk už leidimą publikuoti Jūsų filmuką.

Copyright, 1993, All Rights Reserved. No part of this article may be republished or used on another website without the express written permission of the author. Stephanie S. Hedgepath, Jimanie veislynas

Teisė versti ir naudoti šį tekstą gauta iš autoriaus.

Kilmės medžio sudarymo pagrindai yra visur tokie patys, nesvarbu kokie tai gyvūnai ar koks veisimo būdas tai bebūtų. Pirmojoje kilmės medžio kartoje matome tėvus, antroje senelius, trečioje – protėvius ir t.t. Pagrindinis dalykas, kuris padaro mūsų korgių (ar nebūtinai korgių) kilmės medžius tokius įdomius mums skaityti ir nagrinėti – tai tam tikri veisimo dėsningumai, matricos, kurie buvo panaudoti tolimesnėse kartose.

Jau seniai jaučiau poreikį atsakyti ir papasakoti visiems apie savo mylimą veislę. Kartais tam reikia įkvėpimo, kakrtais gero stumtelėjimo, kartais tiesiog tinkamai susiklosčiusių aplinkybių. Taigi, akis užkliuvo už nuotaikingai parašyto straipsnelio, kurį išversiu ir adaptuosiu savo puslapio skaitytojams. Originalus tekstas šioje NUORODOJE. Šio straipsnelio užduotis parodyti kaip atrodo gyvenimas, kai į jį su trenksmu įsiveržia linksmas ir daugeliu atvejų nuostabus korgis.

Taigi, jūs manote, kad norite korgio Pembruko.

Išties, korgiui atsispirti labai sunku. Nuostabiai miela lapiška išvaizda, trumpos storos kojytės, nuostabus užpakaliukas (be uodegos, o jeigu su ja, tai net ir uodega nuostabi ir puošni, su galiuku tarsi pamirkytu į grietinėlę). Prigriebkite knygą, arba nueikite į šunų klubą ir jūs sužinosite, kad korgiai ir labai protingi, lengvai dresuojami, turintys lengvai prižiūrimą, savaime išsivalantį kailį. Jie taip pat ir labai ištikimi, gali gyventi bute ir jiems nereikia 100 arų ploto lengvam rytiniam pasibėgiojimui. Taip pat nepamirškime labai gero jų dydžio ir savybės prisitaikyti gyventi įvairiame klimate... ir KORGIUKAS skamba kaip pats TOBULIAUSIAS jūsų būsimas šuo.

Bet, nuliūdinsiu, nėra tokios šuns veislės, kuri būtų tinkama visiems. Iškelkime klausimą iš kitos pusės: Ar korgiukas TINKAMAS šuo JUMS?

Korgiai Pembrukai kaip ir kitos veislės turi tam tikrų nemalonių ypatybių, kurios netinkamiems šeimininkams gali kelti labai daug rūpesčio. Kartais šunys net turi ieškoti kitų namų, dėl veislei būdingo natūralaus elgesio. 

Tai vienas iš susirgimų, kurio labiausiai bijo veisėjas. Nes jis veikia suaugusių šunų reprodukcinę sistemą ir įtakoja taip vadinamą "nykstančių šuniukų" sindromą. Tai labai svarbi informaciją, kuri buvo išversta su autoriaus Juha O. Kares iš Chic Choixs veislyno (Suomija) leidimu. Originalus straipsnis - http://chicchoix.com/blog/?p=3388

Valų korgio standarto interpretavimas ir supratimas - tai itin slidi, kai kam skaudi, ir sudėtinga tema. Diskusijos apie standarto suvokimą vyksta visų veislių augintojų ir veisėjų grupėse ar forumuose. Visų pirma privalome suprasti, kad kiekvieno veislinio šuns standartas turi tam tikras interpretavimo laisves, kurios ir suteikia galimybę atsirasti ne vienam tos pačios veislės tipui. Tuo pačiu standartas kartais gali būti keičiamas, priklausomai nuo ilgalaikių veislėje vyraujančių tendencijų arba visuotinai pripažįstamų veisimo nuostatas keičiančių valstybinių įstatymų (pvz.: uodegų, ausų kupiravimas ir kirpimas). Tačiau kai kas šiuo metu patvirtintame standarte yra parašyta taip tiksliai, kad tereikia įsivaizduojamos liniuotės, ar svarstyklių prieš parodą. Taigi ši interpretacija paruošta remiantis daugeliu šaltinių, pagrindiniai jų - FCI ir AKC standartai, stengiamasi susisteminti pagrindinius dalykus ir išvesti svarbiausias standarto gaires, į kurias turėtų dėmesį atkreipti visi su korgiais pembrukais vienaip ar kitaip susiję asmenys.