Jau seniai jaučiau poreikį atsakyti ir papasakoti visiems apie savo mylimą veislę. Kartais tam reikia įkvėpimo, kakrtais gero stumtelėjimo, kartais tiesiog tinkamai susiklosčiusių aplinkybių. Taigi, akis užkliuvo už nuotaikingai parašyto straipsnelio, kurį išversiu ir adaptuosiu savo puslapio skaitytojams. Originalus tekstas šioje NUORODOJE. Šio straipsnelio užduotis parodyti kaip atrodo gyvenimas, kai į jį su trenksmu įsiveržia linksmas ir daugeliu atvejų nuostabus korgis.

Taigi, jūs manote, kad norite korgio Pembruko.

Išties, korgiui atsispirti labai sunku. Nuostabiai miela lapiška išvaizda, trumpos storos kojytės, nuostabus užpakaliukas (be uodegos, o jeigu su ja, tai net ir uodega nuostabi ir puošni, su galiuku tarsi pamirkytu į grietinėlę). Prigriebkite knygą, arba nueikite į šunų klubą ir jūs sužinosite, kad korgiai ir labai protingi, lengvai dresuojami, turintys lengvai prižiūrimą, savaime išsivalantį kailį. Jie taip pat ir labai ištikimi, gali gyventi bute ir jiems nereikia 100 arų ploto lengvam rytiniam pasibėgiojimui. Taip pat nepamirškime labai gero jų dydžio ir savybės prisitaikyti gyventi įvairiame klimate... ir KORGIUKAS skamba kaip pats TOBULIAUSIAS jūsų būsimas šuo.

Bet, nuliūdinsiu, nėra tokios šuns veislės, kuri būtų tinkama visiems. Iškelkime klausimą iš kitos pusės: Ar korgiukas TINKAMAS šuo JUMS?

Korgiai Pembrukai kaip ir kitos veislės turi tam tikrų nemalonių ypatybių, kurios netinkamiems šeimininkams gali kelti labai daug rūpesčio. Kartais šunys net turi ieškoti kitų namų, dėl veislei būdingo natūralaus elgesio. 

Valų korgio standarto interpretavimas ir supratimas - tai itin slidi, kai kam skaudi, ir sudėtinga tema. Diskusijos apie standarto suvokimą vyksta visų veislių augintojų ir veisėjų grupėse ar forumuose. Visų pirma privalome suprasti, kad kiekvieno veislinio šuns standartas turi tam tikras interpretavimo laisves, kurios ir suteikia galimybę atsirasti ne vienam tos pačios veislės tipui. Tuo pačiu standartas kartais gali būti keičiamas, priklausomai nuo ilgalaikių veislėje vyraujančių tendencijų arba visuotinai pripažįstamų veisimo nuostatas keičiančių valstybinių įstatymų (pvz.: uodegų, ausų kupiravimas ir kirpimas). Tačiau kai kas šiuo metu patvirtintame standarte yra parašyta taip tiksliai, kad tereikia įsivaizduojamos liniuotės, ar svarstyklių prieš parodą. Taigi ši interpretacija paruošta remiantis daugeliu šaltinių, pagrindiniai jų - FCI ir AKC standartai, stengiamasi susisteminti pagrindinius dalykus ir išvesti svarbiausias standarto gaires, į kurias turėtų dėmesį atkreipti visi su korgiais pembrukais vienaip ar kitaip susiję asmenys.

Valų korgių pembrukų standartas labai aiškiai nusako pembrukų galimas kailio spalvas ir kailio ilgį:

Kailis
Plaukai: Vidutinio ilgio, tiesūs su tankia pavilne, neturi būti minkšti, banguoti arba šiurkštūs, vieliniai.
Spalva: Leistinos kailio spalvos: ruda, sabalinė, trispalvė su juodu balnu, juoda su įrūdžiu, su ar be baltomis žymėmis ant kojų, krūtinės ir kaklo. Truputis baltos spalvos ant snukio ir galvos taip pat yra leistina.
Valų korgių pembrukų standartas anglų kalba - ČIA. Sutrumpintas variantas lietuvių kalba - ČIA.

Valų korgiai pembrukai yra viena iš senųjų žemaūgių aviganių veislių. Jos senumą liudija ypatingi genetiniai požymiai, kurie siejami su vikingų laikais gyvenusiais šunimis (labai panašiais į dabartinius švedų valhundus). Tie šunys dažnai būdavo natūralūs trumpauodegiai - bobteilai (nesumaišykite su veisle bobteilas - senieji Anglijos aviganiai). Trumpauodegystės savybę korgiai pembrukai išsaugojo iki dabar.

Šunų veislės, kurių natūralią trumpauodegystę įtakoja žemiau aprašyta T-box geno mutacija C189G:

FCI-Standard N° 14 / 03.06.2009 / GB
ŠVEDŲ VALHUNDAS (Västgötaspets)

KILMĖ: Švedija.

ORIGINALAUS STANDARTO PUBLIKAVIMO DATA : 26.03.2009.

PASKIRTSIS :    Ganantis varovas.

KLASIFIKACIJA F.C.I.:   Grupė  5 : Špicai ir pirmityvios veislės. Sekcija 3: Šiaurės sarginiai ir ganymo šunys. Be darbinio bandymo.                                        

TRUMPA ISTORINĖ APŽVALGA: Švedų valhundai yra laikoma autentiška Švedijos veisle, nors dar kyla hipotezių dėl kilmės, kadangi turi daug sąsajų su Valų korgiais. Vienaip ar kitaip vikingai arba atgabeno į korgius panašius šunis į Švediją, arba į valhundus panašius šunis nugabeno į Britanijos salyną – šis klausimas niekada nebus atsakytas. Tačiau šiuolaikiniai tyrimai teigia, kad valhundai tikrai kilo iš Švedijos. Visus laurus išsaugant ir pripažįstant šią veisle švediška reikėtų atiduoti Bjorn von Rosen’ui. Ankstyvais 1940’aisiais von Rosen’ui buo pasakyta, kad senojo tipo ganančiųjų šunų populiacija vis dar išlikusi Vakarų Gotijos regione. Maždaug Varos lygumose buvo rastas vienalypis šnų tipas, kad ir nedidelis savo kiekiu, tačiau toks, kad buvo galima pradėti veisimą. Veislės tipas buvo praplėstas ir išlaikytas neprarandant darbinių savybių.

Trumpakojų istorija: iš fermų - į rūmus! 
Prieš devynerius metus į Lietuvą atkeliavo pirmasis valų korgis pembrokas. Mano draugai ir kolegos, sužinoję, kokį šunį įsigijau, traukė per dantį: "Negi mūsų krašte išnyko kiemsargiukai?" O šunų parodose, ypač nedideliuose Lietuvos miestuose, žiūrovai palinguodavo galva: "Matai, ir tokius į parodą atsiveda..." 
Bėgant metams, keitėsi žmonių požiūris, o valų korgių pembrokų po truputį daugėjo - į parodas suvažiuoja 10-12 galvų. 
Ir vis dėlto daugeliui korgiai - keista ir nepažįstama šunų veislė. 

Valijos krašto šunys 
Sunku tiksliai pasakyti, iš kur Britanijos salose atsirado korgių, tačiau valai tvirtina, jog šie trumpakojai šunys nuo amžių atliko "visų galų meistro" rolę: ganė galvijus ir arklius, saugojo šeimininko turtą, talkino medžioklėje, prižiūrėjo vaikus. Nemažai padavimų byloja apie mažų žmogučių elfų, fėjų ir burtininkų meilę ir pagarbą korgiams. Ant nugaros šviečianti žymė - tai mažiuko balno pėdsakas.