Jau seniai jaučiau poreikį atsakyti ir papasakoti visiems apie savo mylimą veislę. Kartais tam reikia įkvėpimo, kakrtais gero stumtelėjimo, kartais tiesiog tinkamai susiklosčiusių aplinkybių. Taigi, akis užkliuvo už nuotaikingai parašyto straipsnelio, kurį išversiu ir adaptuosiu savo puslapio skaitytojams. Originalus tekstas šioje NUORODOJE. Šio straipsnelio užduotis parodyti kaip atrodo gyvenimas, kai į jį su trenksmu įsiveržia linksmas ir daugeliu atvejų nuostabus korgis.

Taigi, jūs manote, kad norite korgio Pembruko.

Išties, korgiui atsispirti labai sunku. Nuostabiai miela lapiška išvaizda, trumpos storos kojytės, nuostabus užpakaliukas (be uodegos, o jeigu su ja, tai net ir uodega nuostabi ir puošni, su galiuku tarsi pamirkytu į grietinėlę). Prigriebkite knygą, arba nueikite į šunų klubą ir jūs sužinosite, kad korgiai ir labai protingi, lengvai dresuojami, turintys lengvai prižiūrimą, savaime išsivalantį kailį. Jie taip pat ir labai ištikimi, gali gyventi bute ir jiems nereikia 100 arų ploto lengvam rytiniam pasibėgiojimui. Taip pat nepamirškime labai gero jų dydžio ir savybės prisitaikyti gyventi įvairiame klimate... ir KORGIUKAS skamba kaip pats TOBULIAUSIAS jūsų būsimas šuo.

Bet, nuliūdinsiu, nėra tokios šuns veislės, kuri būtų tinkama visiems. Iškelkime klausimą iš kitos pusės: Ar korgiukas TINKAMAS šuo JUMS?

Korgiai Pembrukai kaip ir kitos veislės turi tam tikrų nemalonių ypatybių, kurios netinkamiems šeimininkams gali kelti labai daug rūpesčio. Kartais šunys net turi ieškoti kitų namų, dėl veislei būdingo natūralaus elgesio. 

Valų korgio standarto interpretavimas ir supratimas - tai itin slidi, kai kam skaudi, ir sudėtinga tema. Diskusijos apie standarto suvokimą vyksta visų veislių augintojų ir veisėjų grupėse ar forumuose. Visų pirma privalome suprasti, kad kiekvieno veislinio šuns standartas turi tam tikras interpretavimo laisves, kurios ir suteikia galimybę atsirasti ne vienam tos pačios veislės tipui. Tuo pačiu standartas kartais gali būti keičiamas, priklausomai nuo ilgalaikių veislėje vyraujančių tendencijų arba visuotinai pripažįstamų veisimo nuostatas keičiančių valstybinių įstatymų (pvz.: uodegų, ausų kupiravimas ir kirpimas). Tačiau kai kas šiuo metu patvirtintame standarte yra parašyta taip tiksliai, kad tereikia įsivaizduojamos liniuotės, ar svarstyklių prieš parodą. Taigi ši interpretacija paruošta remiantis daugeliu šaltinių, pagrindiniai jų - FCI ir AKC standartai, stengiamasi susisteminti pagrindinius dalykus ir išvesti svarbiausias standarto gaires, į kurias turėtų dėmesį atkreipti visi su korgiais pembrukais vienaip ar kitaip susiję asmenys.

Valų korgių pembrukų standartas labai aiškiai nusako pembrukų galimas kailio spalvas ir kailio ilgį:

Kailis
Plaukai: Vidutinio ilgio, tiesūs su tankia pavilne, neturi būti minkšti, banguoti arba šiurkštūs, vieliniai.
Spalva: Leistinos kailio spalvos: ruda, sabalinė, trispalvė su juodu balnu, juoda su įrūdžiu, su ar be baltomis žymėmis ant kojų, krūtinės ir kaklo. Truputis baltos spalvos ant snukio ir galvos taip pat yra leistina.
Valų korgių pembrukų standartas anglų kalba - ČIA. Sutrumpintas variantas lietuvių kalba - ČIA.

Valų korgiai pembrukai yra viena iš senųjų žemaūgių aviganių veislių. Jos senumą liudija ypatingi genetiniai požymiai, kurie siejami su vikingų laikais gyvenusiais šunimis (labai panašiais į dabartinius švedų valhundus). Tie šunys dažnai būdavo natūralūs trumpauodegiai - bobteilai (nesumaišykite su veisle bobteilas - senieji Anglijos aviganiai). Trumpauodegystės savybę korgiai pembrukai išsaugojo iki dabar.

Šunų veislės, kurių natūralią trumpauodegystę įtakoja žemiau aprašyta T-box geno mutacija C189G:

Pradėjus eiti į parodas ir rinkti teisėjų įvertinimus ne retam žmogui, o ypatingai – pradedančiajam kyla nemažai klausimų, kas čia renkama, kam renkama ir kaip gauti norimus titulus savo veisliniam augintiniui. Pradėkime nuo pačių mažiausių.

MAŽYLIŲ KLASĖ
Šuniukus galime pradėti registruoti į parodas nuo 3 mėn. amžiaus. Jie registruojami į mažylių (Baby) klasę, kurios amžiaus cenzas yra nuo 3 iki 6 mėn. amžiaus. Šio klasėje šuniukai gali būti vertinami pagal jų amžiui būdingus eksterjero požymius ir gauti šiuos įvertinimus – labai perspektyvus (v.promising), jeigu šuniukų klasėje daug, tai teisėjas visus mažylius gavusius l.perpektyvus įvertinimą dar surikiuoja pagal vietas, todėl mažylis gauna įvertinima l.perspektyvus 1, l.perpektyvus 2 ir t.t.; perspektyvus; mažai perspektyvus, neperspektyvus ir be įvertinimo. Paprastai veislėje yra išrenkamas labai perspektyvus 1 gavę šuniukas ir kalytė. Kai kuriose parodose visi mažyliai gavę l.perspektyvus 1 įvertinimą gali keliauti į pramoginės programos (BIS) dalį, kurioje renkamas gražiausias parodos mažylis, o kai kuriose teisėjas dar lygina patinėlį ir kalytę atrinkdami geriausią veislės mažylį (BOB Baby) – tada šuniukas gavęs BOB Baby įvertinimą gali keliauti į BIS Baby rinkimus. Paprastai Baby klasė Lietuvoje būna tik sertifikacinėse ir specializuotose veislių parodose. CACIB lygio parodose šios klasės nėra. Užsienyje net ir CACIB lygio parodose Baby klasė yra (informaciją būtina pasitikrinti parodų rengėjų informacinėse lentose arba web puslapiuose).

FCI-Standard N° 14 / 03.06.2009 / GB
ŠVEDŲ VALHUNDAS (Västgötaspets)

KILMĖ: Švedija.

ORIGINALAUS STANDARTO PUBLIKAVIMO DATA : 26.03.2009.

PASKIRTSIS :    Ganantis varovas.

KLASIFIKACIJA F.C.I.:   Grupė  5 : Špicai ir pirmityvios veislės. Sekcija 3: Šiaurės sarginiai ir ganymo šunys. Be darbinio bandymo.                                        

TRUMPA ISTORINĖ APŽVALGA: Švedų valhundai yra laikoma autentiška Švedijos veisle, nors dar kyla hipotezių dėl kilmės, kadangi turi daug sąsajų su Valų korgiais. Vienaip ar kitaip vikingai arba atgabeno į korgius panašius šunis į Švediją, arba į valhundus panašius šunis nugabeno į Britanijos salyną – šis klausimas niekada nebus atsakytas. Tačiau šiuolaikiniai tyrimai teigia, kad valhundai tikrai kilo iš Švedijos. Visus laurus išsaugant ir pripažįstant šią veisle švediška reikėtų atiduoti Bjorn von Rosen’ui. Ankstyvais 1940’aisiais von Rosen’ui buo pasakyta, kad senojo tipo ganančiųjų šunų populiacija vis dar išlikusi Vakarų Gotijos regione. Maždaug Varos lygumose buvo rastas vienalypis šnų tipas, kad ir nedidelis savo kiekiu, tačiau toks, kad buvo galima pradėti veisimą. Veislės tipas buvo praplėstas ir išlaikytas neprarandant darbinių savybių.

KAIP ATSIRANDA „VEISLINIAI“ BE DOKUMENTŲ? Panagrinėkime keletą priežasčių, dėl kurių pasaulį išvysta „veisliniai“ šuneliai be kilmės dokumentų. Ir kas dėl to kaltas.

Šuniukų tėvai negavo tinkamų parodų įvertinimų

Pagal Lietuvos kinologų draugijos Šunų veisimo nuostatus (LKD yra vienintelė Tarptautinės kinologų federacijos atstovė Lietuvoje) kiekvienas veisimui naudojamas šuo turi atitikti savo veislės standartą.

Žinoma, daugeliui eilinių šunų augintojų visi šviesiaspalviai nulėpausiai bus „auksaspalviai retriveriai“, trumpakojai – „taksai“, o garbaniai – „pudeliai“. Tačiau šunų veisles ilgus šimtmečius formavo selektyvus veisimas, geriausi anatomijos bei šuns elgsenos specialistai atrinkdavo tuos gyvūnus, kurie tiksliausiai atitiko tam tikrus reikalavimus.

FCI -Standartas Nr. 39 / 28.11.2003
Kilmės šalis: Didžioji Britanija.
Paskirtis: Aviganis.
FCI klasifikacija: I Grupė. Aviganiai ir bandšuniai.
Šunys (išskyrus Šveicarų aviganius).
Skyrius 1: Aviganiai.
Be darbinių bandymų.
Bendroji išvaizda: Žemaūgis, stiprus, tvirtai sudėtas, budrus ir energingas, sudaro tvirto ir ištvermingo šuns įspūdį.
Charakterio bruožai: Iš pažiūros drąsus, sumanus.
Elgsena/temperamentas: Draugiškas ir mėgstantis bendrauti, neturi agresijos, baikštumo ar nervingumo požymių.