Jūsų šuo nevalgus? Kaltas blogas auklėjimas.

Gerard O'Shea

Kada eilinis mano paskaitų klausytojas ar klientas man konspiratoriškai šnibžda, kad štai mano šuo „neturi apetito“, man kyla nenumaldomas noras parašyti odę tema: „Kantrybė ir darbas viską nugali“. Mane stebina šeimininkų sugebėjimas šunyje nužudyti, sunaikinti pagrindinį instinktą reikalingą išgyvenimui. Taip, išties, kartais blogas šuns apetitas yra perduodamas genetiškai, tačiau dažniausiai pasyvus ar labai vangus noras ėsti yra įtakotas blogo auklėjimo.

Pirmas ir paskutinis „neturintis apetito“ šuo mano namuose gyveno prieš dvidešimt penkerius metus. Kaip ir daugumą Jūsų, mano žmoną krėsdavo drebulys su kiekvienu kąsneliu, kurį sutikdavo nuryti mūsų prabangus juodas standartinis pudelis vardu Lordas. Visi mano bandymai paaiškinti, kad alkis ne teta, atsitrenkdavo tarsi į sieną argumentams, jog šis šuo privalo būti parodinės kondicijos.

---

Kiekvienas auginantis blogą apetitą turintį šunį, supras, su kokiais sunkumais aš susidūriau norėdamas parodose išstatyti mūsų naująją žvaigždę. Jeigu namuose Lordas dar ėsdavo įvairius delikatesus iš rankų, tai išvykose į parodas jį tekdavo maitinti panaudojant jėgą.

Dalį šių problemų man išspręsti padėjo... pramoginiai šokiai. Tuo metu, mano žmona buvo viena iš geriausių profesionalių šokėjų pasaulyje. Ji dažnai išvykdavo ir dalyvaudavo įvairiuose konkursuose arba parodomosiose programose. Tuo metu, kai ji pasirašė sutartį su viena didele elektronikos gamintoja, aš surezgiau niekingą planą. Žmonos išvykos tapo labai dažnos ir gana ilgos, o aš likdavau su šunimis akis į akį...

Taigi savo plano aš ėmiausi, kai tik žmona pirmą kartą išvyko devynioms dienoms. Po vakarinio pasivaikščiojimo aš uždarydavau Lordą į narvą, kuris stovėjo virtuvėje, ir ten pat šerdavau likusius šunis. Pirmomis dienomis jis net ausies nepajudindavo, kai aš dėdavau maistą į dubenėlius. Nuo jo snukio nedingdavo niekinanti išraiška man, kaip liokajui, ir kitiems plebėjiškos prigimties mano augintiniams. Šeštąją dieną aš jau buvau pasiruošęs pasiduoti – už trijų dienų jau grįžta žmona ir manęs laukė didelis skandalas dėl šiek tiek sulysusio Lordo. Prieš išvažiuodama žmona man paliko ilgas instrukcijas su šokiais ir būgnais, kurių pagalba aš turėjau šerti Lordą. Maistas, kurį ji paruošė šuniui atrodė ir kvepėjo daug geriau nei tas, kurį ji paliko man. Septintąją dieną abejingą išraišką ilgame Lordo snukyje pakeitė nustebimas. Tą dieną jis gavo dubenėlį maisto, prie kurio net neprisilietė. Paėmęs dubenėlį iš narvo aš jį iškart išpyliau čia pat ant žemės, kur jį akimirksniu suėdė aplink buvę šunys. Tikėkite ar ne, tačiau išvydęs šį vaizdą Lordas tiesiog išsižiojo. Aštuntą dieną maistas iš dubenėlio išnyko+
greičiau nei aš spėjau ištraukti ranką iš narvo. Devintą dieną aš ir vėl praleidau Lordo šėrimą ir pamaitinau jį tik tada kai grįžo Džun. Skandalas, žinoma, buvo, tačiau Lordas pradėjo ėsti pats!

Aš privalau pripažinti, kad ne kiekvienas blogą apetitą turinčio šuns savininkas turės pakankamai psichinės stiprybės atlaikyti panašų charakterių susidūrimą. Štai kodėl aš norėčiau papasakoti apie tai, kaip užtvirtinti mažame ir jauname šunelyje aktyviai agresyvų apetitą, ir kaip jį išlaikyti visą likusį šuns gyvenimą.

PIRMA IŠSIAIŠKINKIME KAS TAS AKTYVIAI-AGRESYVUS APETITAS? TAI BŪNA TADA, KAI ŠUO YRA PASIRUOŠĘS SUDRASKYTI SOFĄ, JEIGU PO JA PASIRITO SKANUMYNO GABALĖLIS. JEIGU ŠUO RAMIAI IMA IŠ JŪSŲ RANKŲ SKANUMYNUS – GAILA, TAČIAU TAI TIKRAI ELGESYS, KURIO NEGALIMA PALIKTI BE DĖMESIO.

Aktyviai-agresyvus apetitas užprogramuotas šuniukuose nuo pat gimimo momento ir pasireiškia per pirmas jų gyvenimo valandas. Kova dėl išlikimo prasideda iškart tik gimus. Laukiniai šunys negelbsti silpnų šuniukų: nemaitina jų iš pipetės ir neapklosto šildytuvais. Dažniausiai mažylis išnaudoja visas savo gyvybines jėgas, kad tik surastų pieno šaltinį, ir visomis savo galūnėmis nustumtų brolius ir seseris nuo pieningiausio spenio. Gamta yra negailestinga ir dėl tos pačios priežasties šunys neturi užuojautos jausmo. Didesnis šuniukas niekada nepasidalins maistu su silpnesniu broliuku, o badaujanti kalė nerizikuos savo gyvybe ir negelbės savo šuniukų.

Taip kartais blogas apetitas paveldimas. Neretai tai atsitinka tam tikrose parodinėse linijose, kuriose veisėjai užsispiria tik ant parodinės išvaizdos ir kondicijos ir pasimiršta, veisime naudodami egzempliorius, kurie neturi paties svarbiausio išgyvenimo instinkto. Veisimo etika – tai kiekvieno veisėjo sąžinės dalykas, todėl siūlau grįžti prie mūsų mažylių.

Manau, kad mažiausiai problemų dėl blogo apetito turi darbiniai ir įvairiose struktūrose tarnaujantys šunys – jų vedliai ar treneriai į savo auklėjamus ir globojamus šunis žiūri labiau pragmatiškai, nei žiūrima į tuos, kurie auga paprastai pas žmones arba yra vedžiojami į parodas. Daugelis veisėjų šuniukus pradeda primaitinti iš atskirų dubenėlių – jie gauna savo dubenėlį ir dar su daug didesniu kiekiu maisto, nei jiems reikia. Vadinasi, jau nuo pat ankstyvo raidos etapo  šuniukai pradeda persivalgyti.

PO TO KAI ŠUNIUKAI ATVKSTA Į NAUJUS SAVO NAMUS, JIE DAŽNAI LIŪDI DĖL ATSISKYRIMO NUO BROLIŲ IR SESERŲ, IR ŽINOMA PIRMOSIOMIS DIENOMIS ATSISAKO ĖSTI. IR VIETOJE TO, KAD ŠUNIUKUI SUTEIKTUMMĖTE PAROS LAIKO PAUZĘ, TAM KAD JIS APSIPRASTŲ NAUJOJE VIETOJE IR ŠIEK TIEK PRAALKTŲ, JŪS KIŠATE JAM VIS SKANESNIUS DELIKATESUS? SVEIKINU, JŪS KĄ TIK PADARĖTI PIRMĄJĮ ŽINGSNĮ FORMUODAMI BLOGĄ APETITĄ SAVO NAUJĄJAME ŠUNYJE.

Laukiniai šunys vidutiniškai maitinasi tris kartus savaitėje, ir tai ne garantuotai, todėl šuns visi gyvybiniai procesai, virškinimas yra prisitaikę prie nereguliaraus šėrimo. Po to, kai persikėlėme gyventi į Švediją, aš įsidarbinau į Švedijos kariuomenės kinologijos centrą ir dalyvavau „Kambodžos projekte“. Europos kinologai susidūrė su problema, kada šioje šalyje buvo bandoma sureguliuoti kilusius karinius konfliktus ir įvesti taiką – iš čia kilę tarnaujantys šunys neatlaikydavo sunkių klimatinių tos šalies sąlygų. Dėl šios priežasties į Švediją buvo atgabenti vietiniai beveisliai šunys, kurie puikiai sau gyveno pusiau laukinį gyvenimą vietiniuose kaimuose ir visai nekreipė dėmesio į ten vyraujantį karštį ir drėgmę. Tačiau net ir turėdami puikias išgyvenimo savybes, šie šunys visai nepasidavė dresūrai.

Pačiame pradiniame etape – apmokant ieškoti sprogstamųjų užtaisų, šunys buvo skatinami skanėstais, tačiau mūsų Kambodžos mišrūnai demonstravo visišką abejingumą. Mūsų globotiniai, kurie savo šalyje buvo niekas kitas kaip šiukšlių rinkėjai, čia atvykę mėgavosi minimaliu sauso maisto daviniu ir nė negalvojo reaguoti į virtas kepenėles ar vištų krūtinėles. Mūsų grupės vadovas davė įsakymą visai nustoti šerti šunis, ir maistą duoti tik kaip apdovanojimą atlikus užduotį dresavimo metu. Ledai buvo pralaužti ir dresiravimas pajudėjo į priekį.

BLOGO APETITO SPRENDIMO BŪDAS – TAI TIKRAI NE „GERESNIO“, SKANESNIO MAISTO PAIEŠKA AR ĮMAIŠYMAS KONSERVŲ ARBA FARŠO Į KASDIENĮ DAVINĮ. ČIA JUMS REIKIA PAKEISTI NUOMONĘ APSKRITAI Į ŠUNS ŠĖRIMO METODOLOGIJĄ IR PRADĖTI FORMUOTI ŠUNIUI VISAI KITOKĮ POŽIŪRĮ Į PATĮ PAPRASČIAUSIĄ MAISTĄ – TAI VIENINTELIS KELIAS IŠSPRĘSTI ŠIĄ PROBLEMĄ.

Prisiminkite prašau 80-tųjų pabaigą – 90-tųjų pradžią, šis periodas visiems mums buvo labai panašus. Dažnai ant mūsų stalo buvo vien bulvės arba makaronai. Bananai mums buvo ne šios planetos skanėstai, o saldainius gaudavome tik didelių švenčių proga. Tačiau lėkštės po vakarienės visada buvo tuščios ir švarios, o į klausimą „kam pakartoti?“ atsišaukdavome visi iki vieno. Dabar gi neretai namų šeimininkės priverstos gaminti skirtingus patiekalus kiekvienam šeimos nariui: tai kažkuris nenori mėsos, kitas nemėgsta žuvies ir t.t. Aikštijasi net ir šunys... Vienkartinės bado dienos tikrai neprivers Jūsų šuns geriau valgyti. Pagreitinti sulėtėjusį metabolizmą ir paskatinti apetitą galima tik stipriai sumažinus maisto normą ir praleidžiant maitinimus.

ŠĖRIMAS VIENĄ KARTĄ DIENOJE – OPTIMALUS ŠĖRIMŲ SKAIČIUS ŠUNIUI. LAUKINIAI ŠUNYS NUBĖGA DEŠIMTIS KILOMETRŲ, KAD SURASTŲ KITĄ MAISTO PORCIJĄ. TAIGI KODĖL JŪS, SAVININKAI, NUSPRENDĖTE, KAD NAMINIS ŠUO TURI BŪTI ŠERIAMAS DU KARTUS PER DIENĄ?

Jūsų namuose gyvena keli šunys? Porą kartų per savaitę paruoškite maistą  visiems šunims, tačiau dubenėlius pastatykite prieš visus išskyrus vieną. Jeigu kažkuris šuo nesuėdė viso savo davinio, ne paimkite jį, o tiesiog išmeskite ant žemės. Joks kitas vaizdas taip nestimuliuoja šuns apetito, kaip tik šis, kada jo maistą dalinasi kiti gaujos nariai. Garantuotas maistas taip pat mažina apetitą. Įsivaizduokite, kad jums iki gyvenimo galo garantuotas atlyginimas – kiek tai pakeltų jūsų efektyvų darbingumą darbovietėje?

Bet visų svarbiausia, niekada nepalikite dubenėlių su maistu pasiekiamų visą dieną. Šunys privalo kuo greičiau sudoroti savo porciją ir išlaižyti dubenėlį. Jūs manote, kad šiuo metu Jūsų šuns parodinė kondicija yra svarbiau? Pagalvokite apie tai, kad suformavus ir užtvirtinus aktyviai agresyvų apetitą šunyje, jūs į parodinę kondiciją šunį sugrąžinsite daug greičiau ir paprasčiau. Paprasčiausiai maitinkite savo šunį prieš nakties miegą. Ir dar gi, galiu pasakyti kaip ekspertas, tai ką parodų dalyviai laiko parodine kondicija, dažnai yra gerokai peršertas šuo. Reguliari ir tikslinga fizinė iškrova taip pat bus labai naudinga visiems parodose dalyvaujantiems šunims. Modeliuokite situacijas, planuokite. Jeigu jūs rytais užsiimate dresūra, maitinkite šunį vidurdienį, tada jis bus maksimaliai alkanas prieš kitą treniruotę.

MAŽAS PATARIMAS DRESUOTOJAMS: SPONTANIŠKAS IR NEREGULIARUS SKATINIMAS PUIKIAI SUFORMUOJA IR UŽTVIRTINA MOTYVACIJĄ SKANĖSTAIS.

Taip pat jeigu skatinate šunį skanėstais, darykite tai su kuo mažesniais gabaliukais. Su šunimis kaip ir su žmonėmis – mažiau, reiškiasi geriau. Užtvirtinkite savo šunelyje didelį godumą maistui, nes tai šuniui tas pats kas godumas gyvenimui – tai ta pati savybė už kurią mes taip vertiname keturkojus draugus. Aktyvus šuo, pilnas entuziazmo  ir energijos – optimalus daugelio mūsų augintinis. Žinoma, nėra idealaus recepto, kuris tiktų bet kuriam šuniui, bet šiek tiek sveikos nuovokos, gyvūnų instinktų išmanymo ir supratimo kaip formuojamas ir užtvirtinamas tam tikras elgesys, ir jūs jau keliais žingsniais arčiau prie idealaus Jūsų ir Jūsų šuns bendravimo.

Straipsnis publikuotas: http://sealyworld.org/?p=1255  ir žurnale "ДРУГ для любителей собак" 
Straipsnio autorius: Gerard O'Shea
Vertimas į rusų kalbą: Svetlana Valueva
Vertimui į lietuvių kalbą leidimas gautas.

©Valhalos Sargas