Valų korgių pembrukų istorija

Trumpakojų istorija: iš fermų - į rūmus! 
Prieš devynerius metus į Lietuvą atkeliavo pirmasis valų korgis pembrokas. Mano draugai ir kolegos, sužinoję, kokį šunį įsigijau, traukė per dantį: "Negi mūsų krašte išnyko kiemsargiukai?" O šunų parodose, ypač nedideliuose Lietuvos miestuose, žiūrovai palinguodavo galva: "Matai, ir tokius į parodą atsiveda..." 
Bėgant metams, keitėsi žmonių požiūris, o valų korgių pembrokų po truputį daugėjo - į parodas suvažiuoja 10-12 galvų. 
Ir vis dėlto daugeliui korgiai - keista ir nepažįstama šunų veislė. 

Valijos krašto šunys 
Sunku tiksliai pasakyti, iš kur Britanijos salose atsirado korgių, tačiau valai tvirtina, jog šie trumpakojai šunys nuo amžių atliko "visų galų meistro" rolę: ganė galvijus ir arklius, saugojo šeimininko turtą, talkino medžioklėje, prižiūrėjo vaikus. Nemažai padavimų byloja apie mažų žmogučių elfų, fėjų ir burtininkų meilę ir pagarbą korgiams. Ant nugaros šviečianti žymė - tai mažiuko balno pėdsakas. 

---

Šios veislės mylėtojai labai didžiuojasi ir pabrėžia seną korgių kilmę. Atsirado net tokių, kurie rado panašumų tarp nuostabiųjų korgių ir faraonų kapaviečių šunų atvaizdų, o dievo Anubio galva neva esanti tokia pat, kaip korgio galva. 
Na, bet kreipkimės į rašytinius šaltinius: pirmasis valų fermų šunų paminėjimas - 920 metai prieš Kristaus gimimą. Tuomet pietų Valijos karalius Hywel Dda, šalies reformatorius, išleido pirmąjį Valijos įstatymų sąvadą, labai reikšmingą ūkininkams. Jame minimi fermų gyvuliai, tarp jų svarbią vietą užima šunys. "Suaugusio šuns ir jaučio vertė - tapačios",- rašoma Sąvade. 
Ieškant valų korgių pembrokų kilmės šaknų, galima numanyti, jog veislės formavimuisi įtakos turėjo flamandų audėjų atvykimas į Angliją, kai 1107 metais karalius Henrikas I juos pakvietė įsikurti Valijoje. Flamandai atsivežė špicinių šeimos šunų (šiperkių), kurie įtakojo pembrukų išvaizdą ir charakterį. Špicų šeimos šunys, sumišrinti su 1200 metais keltų turėtais taksų ir basetų protėviais, tapo kardiganų protėviais. 
Pagal kitą versiją, vikingai, išsilaipinę britų salyne, turėjo nedidelių trumpakojų šunų, galbūt - valhundų, panašių į korgius. 
Spėlionių daug. Nepaisant nieko, šie šunys ir dabar ganytų galvijus Valijoje, jei ne amžinas žmonių noras papramogauti... 
 
"Jungtuvės ir skyrybos"  
XIX a. antrojoje pusėje įspūdingose Valijos krašto šventėse pramogaudavo ir varžydavosi ūkininkai: šeimininkės konkuravo su savo pyragais bei citrinų suflė, vyriškiai - kurio geresnė galvijų banda. Ūkininkų mugėse akys raibo nuo arklių, karvių, avių ir šunų, kurie buvo neatskiriami galvijų bandų palydovai. XX a. pradžioje šie nedidukai aviganiai jau pasirodė Londone (kaipūkininkų mugių dalyviai). Tuomet Londone į juos atkreipė dėmesį kinologai. Juos labai sudomino ir ilgauodegiai kardiganai, ir beuodegiai korgiai. Tačiau veislių jie neatskyrė, ir tai, beje, apsunkino skirtingų šunų veisimą. 1925 metais buvo įkurtas Korgių mylėtojų klubas, kurio dauguma narių gyveno Pembrokšyre. Štai kodėl valų korgių pavadinime atsirado žodelis pembrukai. Netrukus "uodegų klausimas" suvienijo kitą šunininkų kompaniją - Kardiganšyre įsikūrė Valų korgių kardiganų mylėtojų asociacija. 
Abi šunų veislės 1928 metais Anglijos kinologų klubo buvo oficialiai atskirtos, o po poros metų vėl sujungtos, kol galų gale 1935 metais galutinai išsiskyrė.Veislių maišalynė gerokai suvienodino šunų išvaizdą. Būta net kuriozų, kuomet vienos vados šuniukai tapdavo skirtingų veislių atstovais: uodeguotieji - kardiganais, beuodegiai - pembrokais. 
Kardiganai per savo gyvavimą nedaug pakito, o pembrokai - smarkiai, tai lėmė išaugęs jų populiarumas. Dabartinis korgių mylėtojas, vartydamas trisdešimtųjų metų čempionų nuotraukas, ko gero, netektų žado. 

Valų korgių pembrokų patronė - Thelma Gray (Evans). Ši veikli moteris turėjo lengvą ranką ir gerą nuojautą, jos korgių veislyne 1932 m. gimęs Ch.Rozavel Red Dragon per septyniolika (!) metų paleido į pasaulį pulką čempionų. Ir turbūt nerasite korgio, kurio protėviu nebūtų šis legendinis šuo. 
Kitą Rozavel veislyno šunį - Rozavel Golden Eagle arba Dukį žino visa Anglija ir ne tik... 1933 m. Jorko kunigaikštis princas Jurgis, vėliau tapęs Didžiosios Britanijos karaliumi Jurgiu VI, nupirko savo dukrelei Elžbietai, Velso princesei (dab. Karalienė Elžbieta II) mažą korgiuką Dukį. Tai ne šiaip sau šuo. Jis - Valijos simbolis, krašto patriotizmo išraiška. Be abejo, Dukis greit tapo karaliaus dukrų žaidimų draugu. Jis užkariavo rūmus, dalyvaudavo oficialiose ceremonijose. Nieko keista, jog didikai nusprendė surasti Dukiui gyvenimo draugę, ir vieną dieną į Bekingemo rūmus atvyko Rozavel Lady Jane, o 1938-ųjų žiemą, Naujųjų metų išvakarėse, gimė pirmoji "karališkųjų" korgių vada. 
Elžbieta II korgiams ištikima iki šiol. Ją visada supa rudų šunelių draugija. O karališkojo traukinio mašinistai žino, kad išvykimo švilpuką galima įjungti tik tuomet, kai sulaipinti visi korgiukai. Karališkųjų korgių šeimynoje pasitaiko visokių nuotykių. Pasaulį netgi apskriejo žinia, kaip vienas rudukas krimstelėjo savo karūnuotą šeimininkę, o kitas papurtė gvardietį už kelnių kiškos. Į spaudą praslydo ir žinutė apie liokajų, kuris karališkuosius augintinius girdė viskiu, mat nemokėjo suvaldyti veržlių įnamių. O gal atsimenat, kaip Karalienės mortinos jubiliejaus proga lojo korgių ansamblis - šis muzikinis atvirukas apskriejo pasaulio televizijų kanalus. 
Karalienė ne vien pramogauja su korgiais. Ji veisia šiuos šunis, nuosekliai parenka reproduktorius. Parodose karališkieji korgiai nedalyvauja, išskyrus vienintelį kartą - 1973 m. Vindzoro parodoje karalienės Elžbietos išveistas šuo Loyal Subject, garsiojo Ch. Kaytop Marschal sūnus, pelnė CC (vienas titulų, norint tapti čempionu). 
Akivaizdu, karališkieji korgiai yra puikiausia šios šunų veislės reklama. Visi nori turėti tokį šunį kaip karalienė. Gal todėl kardiganai liko šešėlyje, jų pulkas gana nedidelis. Anglai juokauja: "Ak, jeigu Dukis būtų turėjęs uodegą..." 

Kituose kontinentuose 
Į JAV korgiai atkeliavo tik 1933 metais. Viena amerikietė, viešėjusi Didžiojoje Britanijoje, traukinyje atsitiktinai pamatė į parodą gabenamus korgius. Ji taip susižavėjo bendrakeleiviais, kad įsigijo kalytę LITTLE MADAM, o grįždama į JAV, apimta azarto, nusipirko ir patinuką CAPTAIN William Lewis. Jos veislyne "Merriedip" prasidėjo amerikietiškųjų korgių istorija. 
Į Prancūziją pirmuosius korgius atgabeno pats generolas de Gaulle. Jis laikė karalienės Elžbietos veistus šunis. Korgiai nuo seno populiarūs Skandinavijos šalyse, čia labai griežta atranka - menkiausias agresijos pasireiškimas užkerta kelią tolesniam šuns veisimui. 
Senos korgių veisimo tradicijos Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje. Nestebina korgių veislynai Pietų Afrikos respublikoje. Nemažai jų Čekijoje, Lenkijoje, plinta Latvijoje, Estijoje, Rusijoje. Šiemet pirmoji korgių kalytė apsigyveno ir Baltarusijoje. 

Jauni ir "žali" Lietuvos korgiai 
1994 metais iš Varšuvos į Vilnių traukiniu atbildėjo pirmoji valų korgių pembrokų kalytė Kocimietka Lisiura (Lisa). Korgių veislynas "Lisiura", iš kurio kilo Lisa, gerai žinomas pasaulyje. Jo savininkai - Varšuvos universiteto absolventai, biologai, žurnalistai Anna ir Miroslaw Redlickiai. M.Redlickis dar yra ir tarptautinės kategorijos teisėjas, o A.Redlicka - Lenkijos kinologų sąjungos atstovė spaudai. Jie nuo 1979 metų užsiima korgiais. Žinios, patyrimas ir, be abejo, pasišventimas veisti šiuos retus šunis davė savo vaisių. Galbūt todėl vyriausioji Redlickių augintinė Trzemza Lisiura (Krova), žvaliai atšventusi savo šešioliktąjį gimtadienį, vis dar dalyvauja parodose. 2002 metais specializuotoje korgių parodoje Varšuvoje susitiko Krova ir Lisa, jos vaikaitė. Ir ką gi - Lisa pralaimėjo... savo bobutei. Per jauna ir per "žalia" - Lisai tik aštuoneri metai! 
Lisos tėvas tarptautinis čempionas PL Ch. Przyszpunt Lisiura (Smok), sulaukęs 13 metų ir būdamas išvaizdus ir gero būdo, žydėte žydi ir toliau "gamina" šuniukus. O juk kitų veislių šunys tokio amžiaus ir nesulaukia. Korgiai drąsiai galėtų varžytis ilgaamžiškumo maratonuose. 
Lisa - Lietuvos korgių pembrukų pradininkė mūsų krašte. Ji sulaukė trijų vadų ir gali didžiuotis savo vaikais: GANGSTERIS Gyvatės ašara - Lietuvos, Baltarusijos čempionas (sav. N.Bogočiovaitė); HERAKLIS Gyvatės ašara - Lietuvos, Latvijos Estijos, Rusijos čempionas (sav. H.Bakhof iš Estijos); HARMONIJA Gyvatės ašara - 2 kartus pelnė CAC, gyvena Latvijoje; HORTENZIJA Gyvatės ašara - tris kartus laimėjo CAC, tapo Latvijos jaunimo čempione, bet, deja, žuvo po mašinos ratais. Lietuvos jaunimo čempiono titulą turi JAMAIKA Gyvatės ašara (sav. R.Brazaitienė). "Kiečiausias" riešutėlis šioje trumpakojų kompanijoje - GRIZLIS Gyvatės ašara (sav. L.Vaitkevičienė) - tarptautinis, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Baltarusijos, Rusijos čempionas, daugelio parodų nugalėtojas. 
Lisa savo "reprodukcinę karjerą" baigė, toliau ją tęs JAMAIKA (Džema), kuri, tikėkimės, Kalėdų proga padovanos veislės gerbėjams korgiukų. 
O į veislyną "Gyvatės ašara" netrukus atvyks maža ruda kalytė. Jos kilmės dokumentuose - "Lisiura" linijos, kurios nusidriekė į JAV, o paskui palikuonimis sugrįžo atgal į Redlickių veislyną. 
 
Būti drauge! 
Jeigu man reikėtų keliais žodžiais apibūdinti šiuos šunis, perfrazuočiau vieno filmo pavadinimą: "Korgiai visada su tavimi". Ar eisite į turistinį žygį, ar vyksite pasisvečiuoti, darbuositės namie - jie visada drauge. Begalinė korgių energija išsenka tuomet, kai visi aplink griūva iš nuovargio. Tada šunys susirango greta šeimininko, bet net snausdami stebi, ar kas nors nesusiruošė užkąsti... Šiaip jie nemėgsta erzelio, kivirčų, įjungtų elektros prietaisų ūžesio, nors mielu noru ropščiasi į burzgiančią mašiną: valio, iškylausim! Mažus vaikus pakenčia, bet stengiasi išvengti jų įkyrumo. Su didesniais vaikais mielai kvailioja, noriai dalyvauja jų žaidimuose. 
Korgiai - vieni geriausių kompanionų, tačiau, beje, turi ir trūkumų. Patinai, o kartais ir kalytės, turi stiprų nuosavybės instinktą: mano namai, teritorija, šeimininkas, žaislai, pavadėlis! Todėl retsykiais susipeša su kitais šunimis. Galbūt jie taip stipriai pasitiki savimi, kad net neįsivaizduoja, jog pasaulyje gyvena ir kitų patinų? 
Mielas ir besišypsantis korgis greit užkariauja aplinkinių širdis, bet taip pat greit užlipa ant galvos. Jis moka pasinaudoti šeimininko silpnybėmis, nors, jeigu žmogus su tokiu šunimi jaučiasi gerai, tegul,- jo šuo aplinkiniams pavojaus nekelia. 
Korgiai šiek tiek ekscentriški. Jie visa širdimi prisirišę prie savo gaujos - šeimininko ir jo šeimos. Jie linksminasi ir liūdi kartu su savo artimaisiais. 
Korgiai stiprios sveikatos, ištvermingi ir ilgaamžiai. Jiems svarbiausia ne gyvenimo sąlygos, o mylimas žmogus šalia - juk ne veltui jau šimtmečius tęsiasi žmogaus ir trumpakojo šuns draugystės istorija. 

Istoriją pasakojo Valų korgių pembrukų mėgėjų klubo prezidentė Livija Zizevskė
-------------------------------------------------------------- 
Šaltinis: žurnalas "Didysis Šuo" www.dsuo.lt